Saldaus pieno sūris "Panyras", 300 g

Kai Lilė atkeliavo į vyro trobą, jai buvo 19 metų.

Melžė 5 karves, bet mieste gyvenusi mergina sūrio pasigaminti nemokėjo.

Iš jos, tvarkingos šeimininkės, pieną kibirais noriai ėmė geras pažįstamas kaunietis armėnas Henrikas, kaip jis sakydavo „sūriui“. Tada Lilija ir paprašė: „Atvežk ir parodyk man kokį sūrį tu ten darai. Noriu paragauti.“

Tas sūris, kurį atvežė buvo mažas ir kvadratinis, kaip sviesto gabaliukas, prisimena Lilija. Sūris buvo labai skanus. Ypatingas. Tokio ji nebuvo ragavusi.

„Aš jį visą iš karto ir suvalgiau“, − prisimena Lilija.

Nuo to karto pradėjo vykti mainai. Lilė – pieno, Henrikas jos šeimai – sūrio. Prašymams dažnėjant, Henrikui įgriso: „Tu vis prašai ir prašai − nedarysiu tau daugiau. Išmokysiu ir galėsi pati daryti“.

Kaip ir tarė, Henrikas kartą atvyko pasiruošęs Liliją mokyti.

„Tada net sūrmaišio neturėjau, − sako Lilija. − Pagriebiau marlės gabalą“.

Taip Henrikas ir išmokė ją per tą vieną pamoką daryti sūrį tokį, kokį pats mokėjo. Niekaip jo nevadino. Sūris ir buvo sūris.

Dabar Lilija savo baltąjį sūrį, kuriam pagrindu tapo Henriko receptas, dažniausiai vadina „Panyro“ sūriu. Tai – indiškas sūrio pavadinimas, bet jis gražiai prigijo ir šitam sūriui tinka. Lietuviškai tai būtų saldaus pieno sūris.

Gali pasirodyti, kad sūris pasaldintas. Ne. Cukraus jame nėra pridėta. Sūryje cukraus kiekis yra tik iš paties pieno. Žiemą vienoks, vasarą kitoks kiekis, bet pieno cukraus visada jame yra.